Atsiliepimai
Aprašymas
Šios dvi knygos „Keleri mano jaunystės metai Vilniuje. Atsiskyrėlio atsiminimai (1818–1825)“ – tai dešimties metų kruopštaus dr. Redos Griškaitės darbo rezultatas. 1848 m. sukurti Stanislovo Moravskio (1802–1853) Vilniaus laikų atsiminimai pirmą kartą skelbiami kaip solidus istorijos šaltinis. Svarbiausias šios akademinės laidos akcentas – teksto komentarai, kurie tapo savarankiška leidinio dalimi (knyga). Komentarams skirta knygos dalis gali būti skaitoma ir kaip aiškinamasis priedas atsiminimų tekstui, ir kaip savarankiška Vilniaus ir net XVIII a. pabaigos – XIX a. pradžios Lietuvos istorija.
Tai kūrybingas dviejų autorių dialogas, jo dalyviai – XIX a. pirmųjų dešimtmečių Vilniaus istorijos liudytojas Stanislovas Moravskis ir XIX a. istorijos specialistė, istorikė, Moravskio kūrybos tyrėja ir vertėja Reda Griškaitė.
Šios dvi knygos „Keleri mano jaunystės metai Vilniuje. Atsiskyrėlio atsiminimai (1818–1825)“ – tai dešimties metų kruopštaus dr. Redos Griškaitės darbo rezultatas. 1848 m. sukurti Stanislovo Moravskio (1802–1853) Vilniaus laikų atsiminimai pirmą kartą skelbiami kaip solidus istorijos šaltinis. Svarbiausias šios akademinės laidos akcentas – teksto komentarai, kurie tapo savarankiška leidinio dalimi (knyga). Komentarams skirta knygos dalis gali būti skaitoma ir kaip aiškinamasis priedas atsiminimų tekstui, ir kaip savarankiška Vilniaus ir net XVIII a. pabaigos – XIX a. pradžios Lietuvos istorija.
Tai kūrybingas dviejų autorių dialogas, jo dalyviai – XIX a. pirmųjų dešimtmečių Vilniaus istorijos liudytojas Stanislovas Moravskis ir XIX a. istorijos specialistė, istorikė, Moravskio kūrybos tyrėja ir vertėja Reda Griškaitė.
Atsiliepimai
-
-
Danielius G.
-
2026-08-27
Rodyti daugiauVilniaus lenkas aprašė savo septynerių metų atsiminimus (ir senesnių įvykių atspindžius, pletkus, anekdotus) vietoje. Knyga tapo žymi kaip Vilniaus atspindys svetimomis akimis. Matosi, kad autorius iš privilegijos. Bajoras. Galėjo rašyti, o ir turėjo apie ką rašyti, nes jį supo politika, visuomenė, darbai, žmonės, įtakos. Rašymo stilius paprastas, pastraipos, tinkančiai laikmečiui, ilgos. Nemažai prancūziškų įterpinių, irgi, pagal laikotarpį. Temos banguoja, keičiasi, rašoma pirmu asmeniu, o vietomis atrodo, kad autorius sirgo grafomanija. Ką autorius bando pasakyti? Koks jo rašymo tikslas? Originaliai – juk rašė kitiems, bet pažiūrėjus – atrodo rašo tik sau. Kaip tai suprasti? Bet rašoma apie daug kam žinomas Vilniaus dalis, ypač jo senamiestį. Vilniofilams bus pažįstama, tai turbūt patiks pasivaikščioti po praeitį.